Draugai, pažįstami klausia: ką davė kelionė į Indiją?

Su kiekviena diena po grįžimo vis labiau suprantu ką „įsidėjau į širdį“ iš šios kelionės.
Tačiau visų pirma norisi padėkoti už susiklosčiusias aplinkybes (keliu akis į dangų), dėkoju Mokytojai, dėkoju Visiems keliavusiems (tame tarpe ir sau), nes Jūsų dėka jaučiausi ramiai, saugiai, atsipalaidavusiai.

Kelionei ruošiausi pasitelkdama vienintelį šaltinį – savo Mokytoją. Kai pasklido gandas, kad išvyksiu, jei gerai pamenu tris pasiūlymus gavau – pažiūrėk tą ar aną. Bet …tą akimirką lyg sudomino, o po to pasimiršo pažiūrėti tą ar aną.
Stengiausi išgirsti Mokytojos patarimus, nes jie buvo paremti patirtimi. Kalbėdama su vyru dalindavausi pasiekusia mane informacija. Vyras sako: kokia tu stropi, stengiesi viskam pasiruošti. Neimk taip smarkiai visko „į širdį“.
Kelionės metu pastebėjau, pasitvirtinau, jog būti informuotam gerai, tačiau tikrai nereikia 100% manyti, kad taip ir bus kaip išgirdai. Reikia padėti gautą informaciją į proto sandėliuką ir gyventi, kvėpuoti dabartimi. Kai užsimanau pamintyti mintis, tuomet atsidarau sandėliuko duris.

Gruodžio 2d apie 7val.ryto. Aš esu Delio oro uoste, sėdu į autobusiuką ir važiuodama pro langą stebiu Indiją. Po kurio laiko „pagaunu“ save, kad esu tokia „be proto“ – atsipalaidavusi spoksau pro langus, kaip vaikas stebiu keistus, neįprastus vaizdelius. Galvoje net pradeda zvimbti nuo minčių neturėjimo. Pajuntu  pasitenkinimą savimi – aš galiu jaustis laiminga nekontroliuodama situacijos t y kai neturiu konkretaus plano ką darysiu ir t. t. Aš taaaip pasitikiu esama aplinka, kad fantastika.
Tikriausiai daugelis esat matę vaizdų iš Indijos, girdėję kaip kam pilvai streikavo ir t.t. Manęs tokios žinios irgi neaplenkė prieš kelionę. Aš jaučiausi laiminga, kad sėkmingai pritaikiau savo išmoktus metodus (TK-emocijos, sąmoningas kvėpavimas), kad sugebėjau padėti gautą informaciją į proto sandėliuką laiku dar neįsigalėjus baimėms (o kas bus?, o kas manęs laukia?, o gal tiesą sako?).
Taigi aš gavau patvirtinimą sau, kad galiu skleisti kitiems savo žinias kaip rebeferė, nes aš tuo gyvenu, nes tai ką duosiu kitiems „eis“ iš mano širdies, iš mano patirties.

Apie 2val traukėm į Indijos šiaurės rytus link Himalajų kalnų. Pirmoji vietovė kur apsistojam yra Haldwani miestas (miestelis).

Sekantį rytą laukė apie 7val trunkanti kelionė į Himalajų kalnus, kur jų papėdėje yra Haidakhan Babaji ašramas. Ten  mes praleidom 7naktis. Tai pačios reikšmingiausios šios dvasinės kelionės dienos man.
Kiekvieną dieną keldavausi 3.30 ryto ir eidavau daryti apšilimo (5 Tibeto pratimai) prieš maudynes su kitais trim bendrakeleiviais. Po to sparčiu žingsniu eidavom niurktelti į Gautama Ganga upę. Mūsų viešnagės metu upė buvo išdžiūvusi, tik likęs sraunus upelis, kurio vanduo skaidrus kaip krištolas.
Kiekvieną įvykį , kiekvieną dieną savo gyvenime galima priimti kaip tiesiog įvykį, įprastą dieną. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie maudynes Gautama Gangos upėje.
Tačiau, mano laimei, pirmą dieną po apsistojimo ir pailsėjimo po kelionės ašrame, po pietų Mokytojos vedami ėjom nusimaudyti ir pamačiau kaip Mokytoja su kokia pagarba, su vidiniu nusilenkimu prieš upės deivę, prašo jos priimti į savo glėbį. Dėkoja, kad leidžia jai čia stovėti, nusimaudyti.
Tą akimirką aš priėmiau į save tą veiksmą, o vėliau suvokiau, kad gyvenime ieškau prasmės niekam nesuteikdama prasmės. Tai iš kur ji atsiras?
Tad pradėjau taip pat suteikti prasmę – prieš maudynes prašydavau, kad mane priimtų upė, kad mane pažadintų, kad nuplautų nuo manęs „nešvarumus“. Dėkodavau, kad ji čia teka.

Po maudynių pasiruošę eidavom, kad uždėtų čandaną – speciali pasta iš sandalmedžio (geltona) tepama ant kaktos, kad paskatintų „negalvojimo būseną“, kuri leidžia pagilinti proto atsipalaidavimą ir meditaciją. Iš raudonos pastos dedamas taškas, kur yra trečia akis (bindi) . Ir ryžiai dedami ant bindi, kurie simbolizuoja klestėjimą. Tuomet keliaudavom į apeigas – ugnies apvalymo ceremonija ir aarti (apeiginis giedojimas). Tos pačios apeigos vykdavo ir vakare.
Apeigos man buvo neįprastos, nes aš neišpažįstu hinduizmo. Galbūt kyla klausimas: ko aš ten važiavau? Susiklosčius keletui aplinkybių, aš jas priėmiau kaip ženklą (o ne kaip atsitiktinumą), kad aš galiu važiuoti į Indiją. Išvažiavau tuščia galva t y neieškojau internete jokios informacijos nei apie apeigas nei apie ašramus nei apie pačią Indiją. Pasiklioviau tik bendromis žiniomis apie Indiją. Tiesiog nenorėjau nusivežti jau suformuotos nuomonės, nusistatymo. Mokytoja yra pasakiusi: “ Reikiama informacija pati  pasiekia tinkamiausiu metu ir tinkamiausioje vietoje“. Taip ir atsitiko šios kelionės metu. Atsimenu buvo akimirkų, jog trūksta informacijos, kad Mokytoja galbūt galėtų daugiau pateikti jos. Tačiau visą dėmesį sutelkdavau į savo emocijas, į priežastį  per pajautimą kodėl  man to reikia…

Dalį dienos eidavom atlikti paskirtą karmą jogą.
Pirmas darbas buvo šluoti pagrindinį ašramo koridorių. Net nežinau ar tinka vadinti koridoriumi, nes tiksliau būtų platus šaligatvis, kuriuo „kursuoja“ vietiniai ašramo gyventojai  ir aplink gyvenantys  žmonės.
Tai kaip tikriausiai supratote galėjau šluoti ir šluoti, iš vieno galo į kitą. Beje viename gale dar vyko vietinės kavinukės rekonstrukcijos darbai. O pagrindinė statybinė medžiaga – molis, kuris kai sudžiūsta dulka, o kai sušlampa „keliauja“ pėdų forma.
Įsidėmėjau Mokytojos pasakytus  ir parašytus žodžius: „ Nekurkite planų dėl Indijos, nes Indija jau turi planus dėl mūsų“. Pamaniau, kad tiesiog reikia įsilieti į jų ritmą, tad šlaviau be jokios skubos, jei kalbina tai kalbu be jokios skubos, atpalaidavau savo regėjimo aparatą, kad nepastebėčiau kiekvienos dulkelės. Man labai patiko, nes galėjau būti su savimi, turėjau galimybę matyti aplinkinių gyvenimą ir wow nejutau erzulio, kad nematyti  darbo galo.
Tačiau taip situacija susiklostė, kad visas kitas dienas valiau didžiąją šventyklą. Pirmą dieną, bešluodama šventyklą, taip tvojau galvą į kolonos kampą, kad net mintį pamiršau kokią mintijau. Pagalvojau tikriausiai kokią nesąmonę mąsčiau ir „pabudino“. Kitą dieną plaunu šventyklos  grindis su atplaukiančiom ir nuplaukiančiom mintimis apie ašramą, apie Babaji, kad reikia švariai išplauti ir iššoka mintis: Tavo Namai – tavo Šventykla. Wow, tikrai.  Tikrai buitiškai ir dvasiškai apleidau namus, nes mintys klaidžiojo planuose kur ir kaip save realizuoti kitaip. Gyvenau jausmų ir proto dvikovoje. Apleidau savo pagrindinį prioritetą.
Ta mintis, gal net išjautimas buvo padėta labai tvirtai, užtikrintai. Palyginčiau su lyg betoninės plokštės svoriu. Dabar sugrįžus namo, mano misija nepamesti tos minties , to pojūčio, nes kaip žinia, ego yra stiprus valdytojas.

Viešnagės ašrame metu kopėme į Kailašo kalną, kur Babaji meditavo 45d nejudėdamas iš vietos.  Aš buvau rami dėl kopimo į kalną, nes maniau, kad fizinis mano pasiruošimas geras, pasitelksiu kvėpavimą ir bus viskas liuks. Dar sukirbėdavo mintis, kad tik mano užtikrintumas neperaugtų į kažką panašaus kaip puikybė. Tuomet likimas gali iškrėsti pokštų ir nuskambėti nusistebėjimai: „Na, kad su Auksė, taip atsitiktų?! Net neišsivaizdavau“ . Tad paprašiau Dievo, dvasinių mokytojų globos.
Būnant ašrame nuolat apsuptai malonių, meilę skleidžiančių žmonių, tik pasitvirtinau ir įgavau daugiau drąsos pasakyti sau ir kitiems, kad aš tikiu į Dievą, kad be galo malonu jausti tą pasitikėjimo jausmą Dievu. Aš radau artimesnį dialogą su Dievu. Vien parašius šį sakinį, atrodo mano širdis suspurda nuo meilės. Atsidaro „širdies“ durys ir išeina nuoširdumas, dėkingumas.

Maloniausias prisiminimas išliks iš šio kopimo tai, kad kopiant labai stipriai pajutau mūsų su vyru abipusę Meilę. Ji jutosi tokia brandi, tokia stipri.
Aš prisimenu kaip man buvo lengva kopti apimtai to jausmo!  Tai tikriausiai viena iš žmonijos problemų, kad pamirštam, pasidarom akli svarbiausiems „dalykams“ gyvenimo tekmėje.

Kitą dieną susitarėm susitikti visi  vietinėje ašramo kavinukėje, tačiau taip įvyko, kad atėjau aš ir kita bendrakeleivė.
Belaukiant arbatos, ji uždavė klausimą: Kas tau svarbiau vyras ar vaikai? Apie ką pirmiau pagalvoji?
Neabejodama atsakiau, kad apie vyrą pirma pagalvoju kelionės metu.
Ji atsakė: gerai, nes taip pagal vedų mokymus ir turi būti.
Buvo smalsu, įdomu išgirsti kokias gyvenimo vertybes skelbia kitos filosofijos šakos.

Kaip žinia, Šiaurinė Indijos dalis dvasingiausia, bet ir neturtingiausia. Skamba paradoksiškai, tačiau aš nelindau ir nelendu į apmąstymus šiuo klausimu. Mano dėmesį labiau atkreipė indų atsidavimas tikėjimui esant tokiam skurde. Man susidarė įspūdis, kad jie yra labai viltingi žmonės, nes visada ir būtinai ras laiko apeigoms. Tik taip galėčiau paaiškinti: Dievas gyvena jų širdyse kiekvieną dieną.
Važiuodama vis stebėdavausi, kaip tokiame eismo chaose jie išlieka ramūs. Lyg ir skuba, turi tikslą, susitinka su daug besipainiojančių (žinoma, tokių pačių ramių), bet išlieka ramūs.  Man tai paslaptis. Tuos ramius veidus aš parsivežiau atsiminimuose.

Likusią kelionės dalį priimu kaip susigulėjimą to ką gavau ašrame. Po ašramo tylos patekom į indišką triukšmą ne tik gatvėse, bet ir šventyklose.
Nepamenu į kokią šventyklą atkeliavom, nes dabar rašydama „matau“ kaip Dvasinė Mokytoja lengvai pasuka galvą ir taria: „Jei ko nesuprantant, tai priimkit viską su nuolankumu“.
Aha, su nuolankumu, pagalvojau ir bandau sudėlioti sau frazę: „ Viską ko nesuprantu, priimu su nuolankumu dėl savo nežinojimo, neišmanymo“.
Žinokit, man tai buvo „stebuklingi“ žodžiai, nes mano protas neanalizavo to ko nesuprato, o tiesiog „sutikdavo“ vaizdą, veiksmą ir „palydėdavo.

Padariau išvadą, jog pasitikėjimas Dvasine Mokytoja/vedliu yra pats svarbiausias veiksnys, lemiantis dvasinės kelionės atradimus sau. Man pasisekė, jog savo Dvasinę Mokytoją pažinojau daug anksčiau prieš kelionę, nes tai man suteikė galimybę save paruošti dvasiniame/sielos lygmenyje. Pasiruošimo etapas ypatingai padėjo pamatyti, pajausti, išgirsti šios kelionės esmę.

 

 

%d bloggers like this: