Dar kartą apie empatiją

Rašiau savo pamąstymus apie empatiją suaugusiųjų gyvenime. Dabar noriu pasidalinti nuoroda straipsnio, kur labai aiškiai parašyta empatijos svarba vaikų gyvenime: “Neįkainojamas žmogaus bruožas, kurį išugdyti reikia vaikystėje“.

“Ikimokykliniame amžiuje bręsta socialinės emocijos, tarkim, nesaugumo jausmas ir kuklumas, įtarumas ir pavydas, išdidumas ir pasitikėjimas savimi. Visoms joms patirti reikia sugebėjimo lyginti save su kitais. Šio amžiaus vaikams empatija labai svarbi derinant sumanymus, bendraujant ir bendradarbiaujant, ji skatina padėti draugui, ieškoti tinkamo sprendimo, įveikti neigiamą savijautą, derinti savo veiksmus ir sumanymus su suaugusiaisiais: auklėtoja, jos padėjėja. Vadinasi, vaikai mokosi tolerancijos, būti paslaugūs, pratinasi elgtis dorai ir sąžiningai kitų atžvilgiu.“

Ši pastraipa aktualiausiai atspindi mano nuomonę apie empatiją.

Kai šeimoje buvo tik dukrytė, stengiausi priimti ją kaip mažą žmogutį su savo poreikiais. Dažniausiai mamoms tai gaunasi nesąmoningai: klausinėjame kūdikėlio kas atsitiko, kaip jis jaučiasi…

Kas turite vaikų, tai tikriausiai jau esate pakliūvę į tokią situaciją: vaikas vaiko prašo  pažaisti su jo „mylimuku“. Vaikas nenori duoti. Kaip Jūs elgiatės?

Dr. A. Landsbergienė seminaro metu pateikė štai tokią situaciją:

„Išsivaizduokite ateina kaimynas ir prašo paskolinti neribotam laikui mašiną. Kaip Jūs reaguojate? Manau, kad daugelis, o gal ir visi pajuntame prieštaravimo, nenoro atiduoti jausmą. Kokios nesąmonės čia jis užsimanė?“

Taip pat ir vaikas jaučiasi ( save pastatykime į vaiko situaciją). Šioje situacijoje mes galime pagelbėti ir vaikui suteikti galimybę mokytis dalintis,  jei patys mokame elgtis empatiškai.

Kaip aš sprendžiu tokias situacijas:

Tu nenori dalintis su savo „mylimuku“? (aktyvus klausymas) Vaikas linksi galva pritardamas mamos klausimui.

Šis berniukas (mergaitė) matau labai nori palaikyti tavo žaisliuką. Ar po dviejų minučių (vaikai nesiorientuoja laike, tačiau pasakymas, kad ne tuoj pat atiduoti suteikia palengvėjimą) galėtum jam leisti pažaisti su savo žaisliuku pora minučių? Kai praeis 2min,  mes paprašysim vaiką grąžinti tavo žaisliuką jei jis pats neprisimins.

Būtina ir kitam vaikui su jo mama pasakyti, kad po 2 min grąžintų žaisliuką.

Ši kasdieniška situacija vaiką išmoko visko kas aprašyta toje pastraipoje. Taip pat vaikas jaučiasi, kad jis priėmė sprendimą, o ne mama. Auga pasitikėjimas mama, nes mama leido jam pačiam nuspręsti kada pasidalinti žaislu ir žaislas sugrįžo.

Kai dabar šeimoje yra du vaikai, jie tarpusavyje ieško tinkamo sprendimo.

Tai tiek šį kartą minčių.

Auksė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: