Pradinėje mokykloje turėjau draugę, pas kurią kambaryje buvo laikrodis su gegute ant sienos. Tada laikas bėgo lėtai, nes ilgai reikdavo laukti kol gegutė sukukuos.

Šiuo metu mano mintys bėga, lekia. Jų tiek daug būna, kad užsirašinėju, mokausi susidėlioti planą, kad nekelčiau pati sau įtampos. Atrodo, kad pasaulis negailestingas, reiklus, duodantis per mažai laiko ir per daug reikalavimų.

Prieš keletą dienų buvau 4 dienų seminare-stovykloje. Tema buvo „Mylėk savo artimą, kaip pats save“.  Pradinė mintis sudalyvauti šiame seminare buvo, kad pagerinčiau santykius su tėvais. Tačiau man dar nenuvykus buvo kilęs klausimas: Ar aš pati save myliu?

Mane persekiojo ir dar persekioja mintys, kaltės jausmas, kad nesu pakankamai gera dukra, nes nepakankamai padarau kažką už ką mane mylėtų.  Grubiai tariant galima būtų sakyti, kad daugelį mano priimtų sprendimų nulėmė kaip juos įvertins tėvai. Bet per 37 metus  aš negavau savo išsivaizduojamos meilės iš tėvų.  „Tas didžiausias žmogaus draugas ir pats didžiausias priešas – tai jo vaizduotė.“ –(A.Grafas).

Po ilgų ieškojimų, priėmiau sprendimą, kad stengsiuosi tiesiog gyventi taip kaip man norisi (jei nenoriu važiuoti pas tėvus, tai ir priimu tą savo jausmą, nekaltinu savęs dėl šio jausmo). Po truputį pradedu priimti tėvus tokius kokie jie yra, nededu jokių vilčių, kad paskambins, apkabins…

Seminaro metu gan dažnai nuskambėdavo klausimas: O kas tau yra Meile Sau? Kaip tu tai supranti?

Paskutinę seminaro dieną jau tikrai galėjau aiškiai sau atsakyti į šį klausimą. Taigi, kad mylėčiau save, tai pirmasis žingsnis pripažinti savo išgyvenimus, jausmus. Noriu save mylėti, priimti išskėstomis rankomis. Būti sau gailestinga, atlaidesnė.

Juk skamba gražiai, ane?  Kai studijavau kineziterapiją, susidūriau ne kartą kaip teoriją sunku pritaikyti praktikoje. Mokėjimas teoriją panaudoti ne pažodžiui, štai yra man menas.

Daugelyje situacijų elgiamės su savimi žiauriai todėl, kad manom, jog reikia prievarta, pastangų dėka atsikratyti baimių, savo jausmų bei savo kaltės jausmo. Patys save spaudžiam, norėdami susidoroti su savo problemomis, siekdami, kad šios niekada mūsų nebejaudintų. Tačiau tai – iliuzija.

Mano užduotis yra pasakyti „labas“ savo baimėms, silpnybėms, jautrumui. Suieškoti savyje vietą, erdvę, kurioje apsigyvenęs Dievas ir į kurią nepatenka šie jausmai ir problemos. Užuot tramdžiusi save, nutariu supaprastinti  požiūrį į problemas. Leidžiu viskam egzistuoti manyje. Po šio seminaro supratau, kad manyje gyvenantis Dievas (pozityvumas, savęs ir kito priėmimas), mane globoja, suteikia man galimybę tai pajusti.

Pajauskime savo vertę, priimdami save su šviesiomis ir tamsiomis erdvėmis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: