Ar aš bijau paslapčių?

Šiandieniniame pasaulyje  daug dalykų turi įtilpti į mūsų proto suvokimą ar būti pagrįsti moksliniais tyrimais. Jei nei moksliniai tyrimai, nei protas negali paaiškinti vieno ar kito reiškinio, įvykio, tiesiog jį pradedame neigti, ignoruoti…

Šiandieniniame gyvenime karaliauja Protas. Kiekviena minutė, diena, mėnuo mūsų suplanuoti. Dažniausiai šauniai išsisuku iš iškritimo iš dienotvarkės, sugebu moderniai auklėti vaikus, domiuosi, šviečiuosi…
Jaučiuosi tokia aktyvi, kontroliuojanti savo gyvenimą šios planetos gyventoja.
Kai viską sudėliojam į savo vietas, juk taip šaunu, saugu, ane?

Gal ir Dievu daugiau žmonių tikėtų, jei viskas būtų pagrįsta moksliniais tyrimais. Tačiau dažniausiai bet kuris tikėjimas yra kažkokia paslaptis, nes mūsų tais laikais nebuvo ir visko mes nematėm kas ir kaip tuomet įvyko. Tad tai yra paslaptis.

Kiek save prisimenu, širdyje nuo vaikystės tikėjau, jog yra kažkas „didesnio, galingesnio“, ko dažniausiai negali paliesti, nusipirkti, dažniausiai net paaiškinti. Gal man būnant vaiku tiesiog patiko paslaptys.

Kelių metų laikotarpyje įvyko keli įvykiai (paslaptys), kurie sutvirtino mano tikėjimą paslaptimis, kurioms mokslinio patvirtinimo neieškosiu.  Mano gyvenime nuolat vyksta balanso palaikymas tarp dviejų polių: proto ir jausmų, emocijų, intuicijos, tikėjimo.

Proto vedama nuėjau į kvėpavimo terapijos (sąmoningo kvėpavimo) užsiėmimą. Tačiau ten reikia „atjungti“ protą ir tiesiog kvėpuoti.  Kūnu bėga neužčiuopiamos srovės, delnuose jauti energijos kamuolius, kūnas lyg tavo lyg ne tavo, nes pasidaro sunkus, apsipalaidavęs. Jaučiausi nedrąsiai, tačiau buvo smalsu  pajusti kitą kvėpavimo poveikį. Ne tą apie kurį  pasakoju per pilateso mankštos užsiėmimus.
Man tai buvo naujas potyris, pajautimas, kad nesu vien iš kūno sudaryta.

Pirmas mano pastojimas buvo nesėkmingas, nes pirmųjų 12savaičių laikotarpyje  netekau vaikelio. Įprasta procedūra pavadinimu išvalymas, jau savaime reiškia lyg „delete“ iš gyvenimo.
Kiti vaikai gimė ir viskas pasimiršo dar labiau. Kartą dukrytė gavo dovanų lėlę. Ji iš karto pradėjo ją vadinti savo sese Smilte. Po to kai sūnui buvo 2-3m, jis pradėjo  mums pasakoti, kad turi vyresnį brolį Mindaugą.
Kažkas mums patarė uždegti žvakutę už savo negimusi vaiką. Mes su vyru taip ir padarėm. Po kurio laiko visos šnekos baigėsi.

Prieš kelis mėnesius netekom vyro mamos, vaikų močiutės. Gegužės mėnesį buvo mano gimtadienis. Viena iš dovanų buvo vyro su vaikais padarytas sveikinimų video. Sūnus vaikiškai pasakė savo palinkėjimus ir pridėjo, kad močiutė mane sveikina taip pat.
Prieš kelias dienas sūnui nueinu duoti „labos nakties“ bučiuko, o jis man pradeda pasakoti: šiandien danguje mačiau močiutę. Ji laiminga, jai viskas gerai.„ Dar  daugiau sūnus sakė, tačiau nepamenu, nes mano dėmesys susikoncentravo į tai kaip jis ne vaikiškai pasakoja, be jokio užsikirtimo, pamąstymo ką pasakyti.
Paslaptis yra tas kitas (pomirtinis) pasaulis, nes mums jis protu nesuvokiamas.

Dabar žvelgiu pro langą ir galvoju: ar aš bijau paslapčių, nežinomybės? Pirma mintis, kad tikriausiai taip aš bijau. Aš manau, kad susidraugavau su kai kuriomis paslaptimis kaip vaikas t.y. neieškau mokslinio pagrindimo, o stengiuosi mėgautis tuo ką duoda ta paslaptis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: