Kai pažvelgiu atgal tai nuo pat mažų dienų darau (om) pasirinkimus.

Suteikta nuostabi galimybė, jog galiu rinktis. Tačiau kartais padarius pasirinkimą, vis tiek „vidus“ nerimsta. Kodėl?

Juk teko rinktis – bėgti iš pamokos su visais ar likti; būti su mylimuoju šį vakarą ar eiti su draugais; aplankyti tėvus ar sudalyvauti renginyje; eiti į darbą ar pačiai slaugyti vaiką ir begalė kitokių situacijų atsitinka, kur tenka rinktis. Pasirinkimą apsunkina sąžinė, kuri atrodo palaiko abi puses.  Jautiesi lyg tampomas į priešingas puses. Atrodo jau ne viena, o kelios sąžinės egzistuoja. Padarius pasirinkimą būna, kad vis tiek jaučiuosi kalta.
Tada užduodu sau klausimą: ką daryti, kad taip nesijausčiau?

Pirma mintis kyla tai, kad reikia susidėlioti prioritetus, kurie būtų priimtini man. Prioritetai, kurie kyla iš mano širdies.
Esu užauginta pagal taisyklę: žiūrėk, ką kaimynai pasakys, pagalvos. Buvo svarbi visuomenės įtaka.  Tad man nuolat teko mokytis klausytis savo širdies balso, mokytis suprasti ko aš pati iš tiesų noriu. Juk nuo visumos suformuojam prioritetus.
Nesakau, kad manęs neįtakoja visuomenė dabartiniame laikotarpyje. Tai būtų nerealus tikslas. Tiesiog kai tokį poveikį pajaučiu, „įlendu“ į save ir pažvelgiu kas man svarbu. Tai ir nulemia mano pasirinkimą.

Jei ilgai nebrūkšteliu nieko savo blog‘e, facebook‘e, tai žinokite, kad jog esu su savo šeima. Skiriu visą dėmesį svarbiausiam savo gyvenimo prioritetui.
Pastaruosius pusė metų  ypatingai didelė sąžinių dvikova vyko tarp kam suteikti pirmenybę-šeimai, vaikams ar darbui. Jaučiausi plėšoma, nes juk teisinga, kad noriu save realizuoti, savo idėjas įgyvendinti. Taip pat teisinga pakankamai laiko skirti vaikams, vyrui. Turiu savybę – visa siela įsitraukti į veiklą. Ir tada atrodo tik tuo “ kvėpuoju“.
Mano veikla dėkinga, kad galiu savo vaikus į ją įtraukti. Tai dalinai man palengvino dvikovą. Tačiau vis tiek „užplaukdavo“ minčių, kad paliktų mane ramybėje, nes man reikia, oi kaip reikia daug laiko, kad galėčiau save realizuoti darbe.
Kai pajutau, kad šeimai darausi „nešuliukas“, žinoma, kad iškylo visa galybė jausmų  iš egoizmo. Bet keliu sau klausimą: kur nuves tas mano egoizmas? Atsakymo variantų buvo daug, bet nei vienas man nepatiko.
Visų pirma „atleidau vadeles“ ir kai kuriems įvykiams tiesiog leidau vykti. Sumažinau sau reikalavimus, užsibrėžtus tikslus konkrečiau išdėsčiau. Tai dar labiau palengvino mano dvikovą.

Labiausiai šiai dvikovai išsispręsti padėjo atrasta jausmų ir proto harmonija. Pasirodo tikroji kova buvo tarp jausmų ir proto.

Ties šiuo atradimu aš nežadu kojos ant kojos sudėti, nes kad išlaikyti šį supratimą, pojūtį, reikia kiekvieną dieną „dirbti“. Čia tapati situacija – po vieno masažo seanso jaučiam tik trumpalaikį poveikį, o kai masažą daromės reguliariai „ateina“ ilgalaikis, pastovus poveikis.
Nuoširdžiausiai visiems linkiu kuo daugiau teisingų pasirinkimų, sukeliančių ramybės jausmą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: