Sveiki,

Mintis apie ką noriu parašyti sukasi, vartosi galvoje.
Prisėdu rašyti net nežinodama kaip pradėti, kaip suprantamai išreikšti savo mintį.
Šį kartą vėl pasitarnauja „laisvas“ protas ir intuicijos vedama pasiėmu savo senąją užrašų knygelę. Atsitiktinai atsiverčiu medžiagą iš vieno  seminaro…ir mintis pradeda dėliotis sakiniais.

Tad noriu parašyti apie bejėgiškumo jausmą, kuris dažniausiai pajuntamas kai jau būna „ištaškyti“ energijos resursai ir atsiranda laiko praradimo, nuovargio jausmas.

Jautrus laikotarpis man buvo paauglystė. Dabar manau, kad ir tėvams buvo sunkus laikas, tačiau tas supratingumas atėjo palengva tik tada kai pagimdžiau savo vaikus. Tuo laikotarpiu bejėgiškumo jausmas atsirado iš to, kad nesulaukiu supratingumo ar tiesiog pokalbio, kurio metu galėčiau pasikalbėti apie savo vieną ar kitą poelgį, pasirinkimą.

Auginant vaikus, tikriausiai stipriausiai išgyvenu (jau norisi rašyti išgyvenau) bejėgiškumo jausmo. Kai vaikas suserga, patampu nenugalima „karo lauko kovotoja“. Juk aš esu mama ir privalau surasti geriausia, efektyviausia būdą vaikui pasveikti ir t.t.
Tačiau ta „kova“ tarp vaiko ligos ir pačios mamos norų atrodo neturi pabaigos. Ypatingai kai yra du vaikai.

Šeimoje juk dažniausiai konfliktai kyla taip pat iš bejėgiškumo jausmo t.y. norim kažką daryti, kažką keisti , tačiau nesusikalbam su savo partneriu, negaunam iš jo tokios reakcijos kokios tikėjomės…

Mano minėto seminaro metu, psichoterapeutas pasakojo apie pasąmoninį tėvų ir vaikų ryšį, tačiau ką ten išgirdau galima pritaikyti ir kitomis gyvenimo situacijomis.

Seminaro metu viena mergina uždavė klausimą:
Kaip man reaguoti į nuolatinius mamos nusiskundimus kaip jai blogai visame kame?
Pati mergina stengiasi gyvenime matyti gerus, gražius „dalykus“, tad ir mamai  duoda panašius patarimus. Tačiau tai labai supykdo jos mamą. Mergina jautėsi bejėgė šioje situacijoje.

Psichoterapeuto atsakymas sukėlė prieštaringų emocijų, jausmų. Girdėjosi beviltiškumo gaidelių.
Aš tai ką pasakė psichoterapeutas pritaikiau savo gyvenime veiksmingai kitokio pobūdžio situacijose.

Tad konkrečiai merginos atveju jos pasakymas mamai turėtų skambėti  panašiai taip:
Aš girdžiu (priimu, gerbiu) mama tavo nusiskundimus (liūdesį, kančią…) ir priimu savo gyvenimą kaip TAVO dovaną.

Esmių esmė yra kad džiaugsmas ateina kai PRIIMAME IŠ ŠIRDIES savo tėvų gyvenimo džiaugsmą, liūdesį, jų gyvenimo kainą ir DĖKOJAME už galimybę turėti  gyvenimo dovaną. Santykių kokybė su tėvais, tai kiekvieno iš mūsų gyvenimo pamatas.

Tą patį galima pritaikyti ir santykiuose su sutuoktiniu, vaikų ligų atvejais ir daugelyje kitų situacijų. Nuoširdumas sau, kito žmogaus išsakymams, gerbimas savo esamų sugebėjimų, šalia esančių žmonių ( o nenuvertinimas) ir dėkojimas gyvenimui už esamas aplinkybes, nes šiek tiek pažvelgus nuoširdžiai galima suprasti jų atsiradimo priežastis.

Yra situacijų kai akis į akį to pasakyti negalim, neužtenka jėgų, tuomet pakanka iš širdies tai pasakyti mintyse. Nelaukite stebuklų po vieno pasakymo, nes lauks nusivylimas. Kai tai ką sakote bus iš tikrųjų nuoširdu, jūs pajūsit.

Išsibarstymo, bejėgiškumo jausmas nyksta, nes nuoširdus  PRIĖMIMAS, GERBIMAS IR PADĖKOJIMAS nuspalvina esamą situaciją kitaip, suteikia nusiraminimą, o per ramybės jausmą „ateina“ džiaugsmas, neatrasti atsakymai patys „pasibeldžia“.

Linkiu taškytis tik vandens balose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: