Savaitgalis rekolekcijose

peace-of-mind-quote-1024x1024-2yim0dlriw9q7ykv2tklq8

Vaiko pirmajai komunijai pasiruošti sąmoningai pasirinkau vietą – Jėzuitų bažnyčią – kur ir tėvai įtraukiami į pasiruošimo procesą.
Klausiat kam man reikia įsitraukimo, kam apsunkinu savo gyvenimą?
Atsakysiu pacituodama kunigo A. Toliato mintis iš knygos „Žmogaus ir Dievo metai“,2018m:
„Ar žmogus jaunas, ar pagyvenęs, kiekvienas iš mūsų turime skirti laiko perkratyti tai, kas mumyse susikaupę, permąstyti, peržvelgti iš aukščiau. Jeigu to nepadarom, esam kaip voverė rate: leki, leki, bet gyvenimas vis viena pabėga, rodos darei viską, bet taip nieko ir nenuveikei. Neturėjai krypties. Tėvai, dirbę visą gyvenimą, sukrovę turtus savo vaikams, staiga iš jų išgirsta: tėti, mama, to, ko mums labiausiai reikėjo –jūsų dėmesio, – negavome, nes buvote darbe, visada skubėjote, neturėjote laiko mums, o mums reikėjo to gyvo ryšio.“
Tad praeitą savaitgalį praleidau Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyne, kur vyko rekolekcijos skirtos tėvams. Atrodytų, kad štai ką tik rašė apie gyvą ryšį, o ėmė ir paliko vaikus su tėvu.
Kad suteikti tą gyvą ryšį vaikui, savo aplinkai, reikia pačiam būti gyvam širdimi, būti atviram širdimi Pasauliui. Neužtenka užrašyti noro ant balto lapo popieriaus, nes „dar reikėtų parašyti, kuo esi pasirengęs už juos mokėti – savo laiku, ar pastangomis, ir kaip tuos norus įgyvendinsi.“ – A. Toliatas „Žmogaus ir Dievo metai“, 2018m.
Kad išlikčiau atvira širdimi, suvokiau vieną dalyką per savo gyvenimą – būtina nuosekli, disciplinuota saviugda.
Viso savaitgalio metu buvo kalbėta ne tik apie tikėjimą, bet „paliestos“ ir  gyvenimiškos situacijos: žmogus nuėjo jaunas išpažinties ir buvo įskaudintas kunigo, kaip gyventi/elgtis su alkoholiku, noras skirtis šeimoje,…  Taip ir turėjo būti t y susijungti tikėjimo skelbiamos tiesos ir gyvenimiškos  situacijos. Tai įvyko natūraliai, nes daugelis žmonių buvo nuoširdžiam nore – ieškoti, atrasti, suprasti. Be abejonės, jautėsi, matėsi daug sumaišties jausmuose, emocijose…
Manyje buvo ramybė, nes visi atsakymai buvo aiškūs apie ką diskutavom.
Manyje vyko monologas:
Tai ką aš čia veikiu?, – klausiau savęs.
Ar man tylėti, ar man pasidalinti savo išgyvenimais ir savo atradimais?
Gal patylėsiu, neišsišoksiu ir tada priklausysiu grupei, būsiu kaip visi. Juk daugelis taip trokštam bendrumo jausmo, ane?
Bet ar tokiu pasirinkimu, aš neprarandu savęs? Ar aš bijau? Ko aš bijau? Likti vieniša, nesuprasta?
Bet tokios mano mintys, baimės buvo prieš kelis metus, dabar aš pasikeičiau.
O gal čia ta vieta, kur reikia patylėti? Jei čia esu, tai tikrai kažko išmoksiu, kažką suvoksiu, nes nevyksta nieko šiaip sau.
O jeigu pradėsiu dalintis, ar tai nebus puikybė?
O jei nesidalinsiu ir sau pasilaikysiu, ar tai nebus tyli puikybė, gal net gobšumas (pasilaikyti sau)?
Palauk, bet tu, Aukse, juk žinai, kaip „skamba“ puikybė, nes visos tavo buvusios nesekmės dėl jos įvyko!
Pabandyk dalintis, kalbėti ir išgirsti kas tavyje, Aukse, „skamba“.
Pabandžiau ir nudžiūgau, kad radau nuoširdumą, atvirumą, drąsą savo širdyje. Gal todėl ir nepraradau bendrumo jausmo su grupe, o atvirkščiai – atsirado tiek daug pokalbių.

Ką supratau per šį savaitgalį?
Supratau, kad vis bijau, kad atsinaujins puikybės jausmas ir jausiuosi vieniša ir nesuprasta.
Supratau, kad moku atskirti per kokį jausmą dalinuosi.
Supratau, kokį progresą esu padariusi savo gyvenime.
Supratau, kad nemoku savęs pagirti ir didžiuotis savo pasiekimais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: