Ar įmanoma Meilė be lūkesčių?

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ta akimirka…toji stebuklinga akimirka, kurią verta prisiminti kiekvieną rytą pabudus – ką tik gimusio vaiko verksmas ir jo prisiglaudimas prie krūtinės. Tai besąlyginės meilės akimirka, kuomet du žmonės lyg susilieja į vieną, kuomet jie jaučiasi taip reikalingi vienas kitam. Tai akimirka, kuomet nėra jokių lūkesčių savo vaiko atžvilgiu, tik Meilė be sąlygų.
Pirmos dienos kupinos džiaugsmo, susižavėjimo – Tai mūsų vaikas! Tai mūsų stebuklas!
Tai svarbiausios dienos, kurias būtina priminti sau kasdien, toliau auginant vaiką, kad nepamestume kelio dėl takelio link laimingos šeimos, link laimingo vaiko. Tai atsakingos tėvystės kelio pradžia.

Patirtis, kuria pasidalinsiu, mane sugrąžino į gyvenimo prasmės kelią ir suvokiau kokia galinga, gydanti yra besąlyginė meilė vaikui.
Gyvenant pasaulyje, kuris kupinas tobulėjimo galimybių, atrodo teisinga suteikti vaikui viską ką geriausia. Proto erdvę mes labiausiai puoselėjame, drausminame, gryniname, kad būtume efektyvūs, produktyvūs, greiti. Mūsų širdis, mūsų emocinis gyvenimas, mūsų vidinis gyvenimas patiria daug mažiau arba jokio dėmesio.
Tad kyla klausimai:
Ar esame su vaiku tame santykyje, kuomet galim jausti kas jam yra geriausia?  O gal tai kas siūloma ne visiems yra geriausia (Cambridge sertifikacija, tarptautinis bakaleuratas, būrelių gausa,…)? O gal vaikas patapo priemone mūsų lūkesčių įgyvendinimui?
Kuomet tos priemonės nepateisina lūkesčių, tuomet jos tampa problema, kurią bandom išspręsti samdydami korepetitorius, psichologus, naudojame prievartinį bendravimą,…

Patirtis. Kai vėl susitiko du žmonės…

Kai vaikas sirgdavo, kai nesisekė mokslai, kai vaikas atrodė nepagrįstai pyksta,…bandžiau šias situacijas kaip sugebėjau kontroliuoti, suvaldyti, rasti teisingą sprendimą proto erdvėje.
Tam tikrame bejėgiškumo momente (kuomet protas nustojo ieškoti sprendimų), suvokiau, jog aš pati savyje turiu galimybę (įrankį) padėti savo vaikui. Tas įrankis yra pirminis jausmas – žmogus žmogui meilė.
Išsikėliau ketinimą – pamėginti taikyti dėmesingo įsisąmoninimo praktiką (praktiką aprašiau žemiau).
Kiekvieną vakarą dariau vaikui masažą/paglostymą. Įkvėpdama sugrąžindavau save į stipriausią prisiminimą, kai jutau jai besąlyginę meilę, o iškvėpdama išsivaizduodavau, kad per rankas atiduodu jai tą gydantį jausmą. Jokių laiko apsiribojimų, terminų, nenusistačiau. Tiesiog dariau, buvau šalia vaiko vedama intuicijos, pajautimo.
Po dviejų savaičių įvyko akivaizdūs elgesio pokyčiai – atsirado betarpiškas atvirumas, nuoširdumas, „susiliejantys“ apsikabinimai, begalinis pasitikėjimas. Su vaiku susitarėm, kad pajutus, jog „senka meilės buteliukas“, visad ateis apsikabinti.
Remdamasi žiniomis, jog naujas įprotis/jausmas įsitvirtina po mažiausiai 8 savaičių, toliau tęsiau praktiką kartą per savaitę. Aš norėjau, kad manyje nuolat gyvuotų jausmas – mano vaikas yra stebuklas, o dukrai mąsčiau, jog būtina pajusti tęstinumą, kad subrandinčiau „pasėtą sėklą“.
Tai vyko prieš pora metų ir iki šiol gyvuojame prasminguose santykiuose.

Gyvenime mes pakaitomis esame arba mokytojo, arba mokinio pozicijoje. Ši gyvenimiška situacija man buvo didžiulė patyriminė pamoka ir kaip mamai, ir kaip dėmesingo įsisąmoninimo specialistei
„Kad ir koks žmogus ateina į mūsų gyvenimą, ateina ne šiaip sau. Mes turėtume išmokti žvelgti į jį kaip vaikai, nes jis gali mus ko nors išmokyti, jei turėsime pakankamai nuolankią širdį. Kartais benamis išmoko daugiau nei profesorius – vienu žodžiu, o gal tylėjimu ar net neigimu, kartais jis gali parodyti kokią nors mūsų silpnybę, nekantrybę, dėmesio trūkumą, paviršutiniškumą, nesugebėjimą priimti kito. Bet tai irgi yra mokykla. Tokia tėvystė mums visiems reikalinga, bet darydami tampame tėvais. Kol viskas lieka galvose, ši mokykla neveikia.“ – Kun. A.Toliatas.

Apkabinimo/glostymo praktika

„Jei praktikuosi apkabinimų meditaciją, tavo globos ir palaikymo energija įsiskvers į partnerį, ir jis išsiskleis, pražys kaip gėlė.“
Thichas Nhat Hanhas.

Visas praktikos aprašymas atrodo ilgas, bet visos sudedamosios dalys yra būtinos, kad gauti kokybę. Jei atsisėstume ir susimąstytume apie kai kuriuos įvykius – nėštumas, vaiko mokymas rašyti, skaityti ir pan. – visi jie yra pakankamai ilgi ir šiek tiek sunkūs, bet po to džiaugiamės kokybiškais rezultatais. Tas pats bus ir su sąmoningumo praktika – iš pradžių atrodo ilgas, sunkus, nejaukus darbelis, bet po to gaunam daug abipusio džiaugsmo, jausdami prasmingus santykius.

1 etapas. Susikaupimas/nusiteikimas
Šis etapas yra būtinas, kad pajustume save, save „surinktume“, kad išryškėtų tikrasis ketinimas. Šį praktikos etapas rekomenduotinas atlikti taip pat baigus darbą, atsisėdus į mašiną ir tuomet važiuoti namo ar pasiimti vaikų. Tai padeda mums „išeiti“ iš darbo režimo į šeimos režimą.

Visų pirma, susiraskime patogią kūno padėtį:
Sėdint ant kėdės, leiskite savo pėdoms atsiremti į grindis, stuburui išsitiesti, tačiau neįsitempti. Rankas laikykite ant šlaunų.
Jeigu patogu, užsimerkime arba bandykime žiūrėti laisvai žemyn šiek tiek į priekį nuo savęs.

Dabar… nukreipkime dėmesį į savo kvėpavimą… Kviečiu pasirinkti vietą kur stebėsite kvėpavimą: nosies šnervėse, krūtinėje, pilve…
Pabandykime patyrinėti 1. pojūčius (raumenų judėjimo, oro tėkmės ir kitus ) pasirinktoje vietoje. Galime uždėti savo ranką ant norimos vietos, kad geriau pajustume pojūčius (ypač ant pilvo sienelės)…
Gal galime įsisąmoninti visas 2. keturias kvėpavimo ciklo sudedamąsias dalis: įkvėpimą…, pauzę tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, kad ir kokia trumpa ji būtų…, iškvėpimą…, pauzę tarp iškvėpimo ir įkvėpimo, kad ir kokia trumpa ji būtų…
Tikriausiai susivoksite kurią tai akimirką, kad jūsų protas nuklydo į galvojimą.  Tai visiškai normalu… Mūsų protas tai daro… Tai nėra nesėkmė… greičiau priešingai… Galime padėkoti sau, kad tai pastebėjote ir  sugrąžinti savo dėmesį prie kvėpavimo stebėjimo…
Tiesiog 3. tyrinėkime kvėpavimo ciklą ir kvėpavimo sukeltus pojūčius, leisdami savo kvėpavimui tekėti natūralia tėkme…Leiskite sau tiesiog būti su savo kvėpavimu ir stebėti jį, nieko nekeičiant…

2 etapas. Buvimas su vaiku.
Jei buvote užsimerkę, tuomet atsimerkite ( ypač rekomenduojama atsimerkti, jei sėdite mašinoje J).

Dabar…įprasto savo įkvėpimo ir iškvėpimo metu sutelkite savo dėmesį į vaiko kūno šilumą, išgirskite jo kvėpavimą. Pabandykite kvėpuoti pagal vaiką kvėpavimo ritmą. Mintyse pasakykite: „ Kokia laimė, kad esi“.
Pakvieskite save neskubėti, pabūti su išsakyta mintimi, jaučiamais jausmais, stebint įprastą savo kvėpavimą ar kvėpuojant pagal vaiką.

Dabar…per įkvėpimą ir iškvėpimą susitelkite savo dėmesį į dėkingumo jausmą.  Mintyse pasakykite: „Dėkoju gyvenimui (Dievui, Visatai), kad esi“.

Dabar…per įkvėpimą ir iškvėpimą pasakykite mintyse: “ Esu laimingas (a), kad esi čia. Kad mes dabar esame kartu“.

Sąmoningai stebėdami savo įkvėpimą ir iškvėpimą, būkite meilės jausme vaikui, apsikabinę ar jį glostant.

Kad iš takelio sugrįžti į atsakingos tėvystės kelią, prireiks kantrybės, nuoseklumo, disciplinos. Žinoma, svarbu domėtis viso to svarba, įtaka gyvenimo prasmei ir pan., kad stiprintumėte savo motyvaciją išlikti šiame sąmoningos, atsakingos tėvystės kelyje, nes taip lengva pamesti save, savo prioritetus visuomeniniame gyvenime.

%d bloggers like this: