Laimingas žmogus – Atsakingas


maudynes_lampeziuose_17 (2)

 

Aš ilgą laiką maniau, kad esu atsakinga. Bet pasirodo, kad atsakingumą sumaišiau su pareigingumu. Nors atsakingi žmonės yra pareigingi, pareigingi asmenys ne visuomet būna atsakingi.
Pareigingi žmonės daro tai, ko iš jų reikalaujama – moka mokesčius, išneša šiukšles, eina į darbą, laikosi taisyklių,…Žodžiu, yra patikimi piliečiai ir patogūs darbdaviams.

Bet ar pareigingi žmonės yra laimingi?
Būtent tokie žmonės dažniausiai visus keikia, skundžiasi, kaltina aplinkybes. Šiurpu, net pagalvoti, kad pati kažkada tokia buvau ir „gadinau“ kitiems gyvenimus savo nelaimingu gyvenimu.

Būti pareigingu svarbu, tačiau atsakingumas skatina: eiti pirmyn, tobulinti save, pačiam kurti aplinkybes ir neleisti, kad aplinkybės jį valdytų. Atsakingi žmonės yra laimingi, nes patys padaro apsisprendimą kurti tokį gyvenimą, kokio jie nori.

Atsakingumas – tai ketinimo pavertimas veiksmais. Dažniausiai mes užstringame ketinimų fazėje, nes tik pagalvojame ko norime, ką galėtume padaryti dėl savęs, dėl savo artimųjų ir sustojame.

Atsakingas žmogus supranta, kad negali visad būti teisus, viską žinantis, kad supantys jį žmonės yra pasaulio dalis kaip ir jis pats. Tokie žmonės siekia bendradarbiavimo, kuris padeda mums gyventi turiningesnį, lengvesnį, džiaugsmingesnį gyvenimą.

Puikybė, tinginystė, jautrumas pastaboms ar pan. – tai patys tikriausi nelaimingo gyvenimo ženklai. Tokios nuostatos niekur neveda. Tai tik būdas išvengti atsakomybės.
Sprendimas būtų susitelkti į savo indėlį. Kai savęs paklausiame, „Koks yra mano indėlis?“, susitelkiame į vienintelę būtybę, kurią galim pakeisti – save. Sprendimas susitelkti į savąjį indėlį po to, kai buvome užpulti, atrodytų, prieštarauja mūsų prigimčiai. Tačiau laimingi žmonės būtent taip elgiasi.

Laimingas žmogus įsipareigoja paisyti savo jausmų – meilės, pykčio, liūdesio, džiaugsmo. Tai pripažinimas sau, kad nėra blogų jausmų, emocijų ir leidžiam tinkamai tai išjausti.
Deja, malonumo siekimas yra labai stiprus ir kiekvieną akimirką stengiamės reguliuoti patirtį, laikomės įsikibę malonių akimirkų ir VENGIAME NEMALONIŲ patirčių. Vyksta nuolatinis gyvenimo neigimas ir beviltiško tikslo siekimas – kažkada būsiu tik meilės sau ir pasauliui būsenoje, būsiu suvaldęs savo stresą ir ramus.
Dėl to labai sunku atsipalaiduoti, jaustis ramiems ir patenkintiems. Labai sunku būti dėkingam už nemalonius dalykus atsitikusius mūsų gyvenimuose, kurių dėka labiausiai ir tobulėjam.
Vienintelis vaistas į ramesnį gyvenimą, laimingą būseną yra atsakingai imtis veiksmų vedančių link suvokimo, kad mūsų gyvenimas kaip kardiograma – su pakilimais ir nusileidimais. Tai reiškia, kad veltui beviltiškai siekiame nuolatinės laimės, pasitenkinimo, malonumo būsenos.
Mėgindami atsisakyti suvokti, kad skaudūs, nepatogūs, nemalonūs jausmai, santykiai, situacijos yra gyvenimo dalis, lėkštinam savo emocinį gyvenimą. Vengdami liūdesio, užkertame kelią į džiaugsmą ir susidomėjimą. Pasirodo, galime gauti tik viską kartu – gerąsias ir blogąsias gyvenimo puses – arba išvis nieko.

Atsakingi tėvai – laimingi vaikai

Vaikai auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esam atsakingi už santykius su antrąja pusele ir artimaisiais. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame?
Svarbu suprasti, kad vaikai nėra mūsų nuosavybė, prekė, problema. Jei vaikas netinkamai elgiasi, man tai žinutė, kad vėl iš naujo užduoti sau klausimus: Kokiais žodžiais ir tonu kalbu su vaiku, savo mama, savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę?
Niekam nesu sakiusi, kad lengva būti atsakinga mama, o tiksliau būti sąžiningai prieš save. Kai prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą ir kaip žmogus, ir kaip mama, pasijutau gyva, laisva ir mylima.
Leisti vaikui augti skamba paprastai, bet sudėtinga įgyvendinti, nes trūkdo mūsų norai, lūkesčiai, mūsų požiūriai, įsitikinimai.
Pirmiausia svarbu vaiką mylėti sunkiomis akimirkomis, kaip tomis akimirkomis kai pirmą kartą padėjo ant krūtinės gimusį, kai pirmą kartą nusišypsojo, kai pirmą kartą pradėjo eiti,… Būtina atsakingai susierzinimo, pykčio, nusivylimo būsenoje sustoti ir „pasiimti“ išminties pauzę, kad atsimintumėte, kad prieš jus jūsų stebuklas.
Geriausias atvejis, kai siekdami asmeninės laimės, tampame savo vaikams pavyzdžiu.
Sunkiausia dalis man yra leisti vaikams patirti pasekmes. Bet tai neišvengiama, jei noriu, kad mano vaikai užaugtų atsakingi. Mūsų kaip tėvų tikslas yra sukurti tokią aplinką, kad vaikai tobulėtų. Mes, tėvai, stengiamės būti nuoširdūs, supratingi ir paprasti.
Vaikams augant, suteikiam jiems daugiau savarankiškumo, paliekam vis daugiau užduočių jų atsakomybei ir daug kalbame apie pasekmes. Taip pat, kad palaikyti vieningą sistemą, prašom ir mokytojų, ir mokyklos administracijos, kad būtų kuo greičiau įvesta griežta (nepikta, nepatyčinė ar pan.), aiški pasekmių sistema.
Vaikai visad žino, kad gali kreiptis pagalbos.

Diagnozė pakeitusi gyvenimą

Nuo vaikystės atsimenu gydytojus sakant žodį „struma“. Bet taip niekad ir nesupratau ką tai reiškia.
Istorija ilga ir slogi, kol išsiaiškinau kas darosi su manimi. O diagnozė paaiškėjo visai netikėtai, kai nusprendžiau pasidaryti moters ištyrimo komplektą laboratorijoje – autoimuninis susirgimas -lėtinis tiroiditas (hypofunkcija).
Dažniausiai nepasikliaunu vieno specialisto nuomone, tad apsilankiau pas 3 endokrinologus, iš kurių 2 endokrinologai skyrė vaistus, o trečiasis – kruopščiai nupiešė ant lapo visą veikimo mechanizmą.
Aš pasirinkau vieną dar paliktą šansą, būti laisvai nuo farmacijos, nuo chemijos ir sutelkiau daug savo laiko į domėjimąsi dėl kokių priežasčių atsiranda ši liga.
Man buvo įdomu: Kodėl mano kūnas nori ardyti pats save (organizmas atakuoja savo paties audinius, ir taip pažeidžiamas kūno sistemų funkcionavimas )?
Eigoje paaiškėjo, jog mano užduotas klausimas yra labai teisingas, nes nukreiptas į save, į tai ką aš galiu pakeisti, kad pagydžiau.
Tai išsiaiškinus, beliko imtis konkrečių veiksmų, kad įvyktų pokyčiai, kad pradėčiau sveikti.
Išsamūs medicininiai tyrimai įrodo, kad ligoniai, kurie tam tikru lygiu valdo savo susirgimą, pasiekia geresnių rezultatų arba pasveiksta.
Aiškus asmeninis atsakingumas veikia fiziologiją, kitaip tariant, elgesys daro įtaką biocheminiams procesams.

%d bloggers like this: