Psichologinis atsparumas: juokas nuo baimių

42816387_145215226426957_7297278607045427200_n (2)
Ar jautėtės kažkada panašiai kaip aš?:

Sakykime, sėdžiu prie bendro stalo, aplink esantys žmonės juokauja, o aš bijau kažką pasakyti, kad nenuskambėtų kvailai, kad neapsijuokčiau. Tad geriau nusprendžiu patylėti ir apsimestinai šypsausi.

Kunigas A.Toliatas knygoje „ Žmogaus ir Dievo metai“ rašo:
„Evangelijoje kalbama apie pagal Bažnyčios tradiciją vadinamąjį „ nevierną Tamošių“, netikintį Tomą, kuris suabejojo ir iškėlė klausimą. Atrodytų, apaštalui kaip ir nederėtų, galėjo ir užsičiaupti, praleido gerą progą patylėti…“
Kas įvyksta?
Jėzus dar padrąsindamas laiko Tomo pirštą savo žaizdoje – nebijok, nesigėdyk, išdrįsk, įsitikink… “O už nugaros stovintys mokiniai net pasilenkę žiūri, ar žaizdos tikros. Patys nedrįsta, bijo, bet irgi norėtų patikrinti, tad kiša ne pirštą – duria akimis“.

Kiek kartų esame patylėję, nepaklausę, neišnaudoję galimybės?
Baimės mus stabdo ne tik klausti…bet ir juoktis.
Taip elgiamės dažniausiai, kai mūsų savivertė žema, kai siekiame būti tobuli, kai nesugebame suvokti, kad klysti žmogiška, kai nesugebame pasijuokti iš savęs, kai nusišnekame, kai nesugebame kito žmogaus replikos nuleisti juokais.
Humoro jausmas yra gaivališkas ir natūralus, tik dažnai užslopintas dėl įvairių patirčių, įsitikinimų. Ilgainiui galima išmokti pasijuokti iš savęs, pamatyti gyvenimo ironiją ir juokingą realybę.
Juokai juokingi būtent dėl to, kad sugriauna lūkesčius ir padeda susitaikyti su tuo, ko nesitikime.

Juokas yra viena iš nuolankumo sau formų. Žodis humoras (ang.humor) ir žodis nuolankumas (ang. humility) turi tokią pat šaknį kaip ir žodis žmonija (ang.humanity) ir kildintini iš lotyniško žodžio humus (žemė).

Tad kas čia nuostabaus, jei norint pasijuokti iš savęs reikia nuolankumo ir kad toks gebėjimas primena, jog visi esame žmonės?
Juk taip gera suprasti, kad visi esame juokingi. Man, regis, tada galime pamatyti bendražmogiškumą.
Svarbiausia gebėti pasijuokti iš savęs ir pernelyg rimtai į save nežiūrėti. Kai sugebi nusižeminti prieš save, pasijuokti iš savęs, paskatinti kitus pasijuokti iš tavęs ir nesijausti kaltas dėl to, kad jie juokiasi iš tavęs.
Toks humoras nei vieno nežemina, nemenkina, bet abu pakylėja, padeda pažinti ir pasijuokti iš mūsų žmogiškosios prigimties, pažeidžiamumo ir bendrų silpnybių.

Dažnai norime save iškelti, sureikšminti, nes dauguma esame linkę galvoti apie save blogai. Patekus į nemalonias situacijas, labai lengva pamiršti kas esi. Humoras tada gali atlikti gerą darbą: nuraminti, sušvelninti  įtampą.

Humoras gali tapti labai galingu ginklu, jei atveriam savo širdis nuoširdžiam juokui, o ne juokiamės su pasityčiojimo, sumenkinimo gaidele.

Kaip ir visa kita,sugebėjimas pasijuokti iš savęs yra įgūdis. Žinoma, lengviau, jei turi polinkį, bet jei ieškosi humoro ir atrasi ir be polinkio.

Verta to išmokti, nes sunku pargriauti tą, kuris pats save pargriauna. Nepulsi mušti to, kuris jau pats save primušė.

Dėkoju, šiems literatūros šaltiniams įkvėpusiems mane parašyti:
1. „Džiaugsmo knyga“. 2018.
2. Kun.A.Toliatas. Žmogaus ir Dievo metai. 2018.

%d bloggers like this: