Susitikimas su sąmoningu kvėpavimu ir jo įtaka mano gyvenimui

Dalinuosi savo sąmoningo kvėpavimo patirtimi šiame straipsnyje, nes kuo daugiau skaitysite tuo daugiau suprasite kas tai yra. Nebijokite kvėpavimo, bijokite savo minčių.
Jei jums bus nepriimtini pavadinimai kaip dvasinė mokytoja, tai pakeiskite žodžiais autoritetas, vedlys, koučeris…Jei manote, kad nieko bendro nenorite turėti su dieviškumu, tai žvelkit į tai kaip į kažką antgamtiško, kaip būdą priartėti prie pasąmonės.

Juk pasaulyje nebūna atsitiktinumų… Dažniausiai mes turim „tyliuosius“ troškimus, svajones, kuriuos laikome širdyje.

Tuo metu kai susipažinau su sąmoningu kvėpavimu, aš kaip skęstantis žmogus ieškojau kažko už ko galėčiau įsitverti. Iš pradžių tai buvo mano gelbėjimosi ratas, kuris padėjo man išlipti iš tos “jūros“. Dabar sąmoningas kvėpavimas yra man kaip „įrankis“, padedantis kas kart nuslydus nuo „bėgių“ sugrįžti į pusiausvyrą.

Dabar net negaliu prisiminti, kaip aš atradau sąmoningą kvėpavimą, nes pirmosios kvėpavimo sesijos įspūdžiai, potyriai užgožė visą informaciją prieš tai.
Mano noras išsigelbėti buvo toks didžiulis, tad labai stipriai pajutau sąmoningo kvėpavimo „apglėbimą“.

Aš guliu viduryje salės, keistoje, niekad nejustoje būsenoje. Per kūną lyg tekėtų elektra. Delnuose, keliuose sukasi energijos kamuoliai. Kūnas sunkus. Sugniaužiu kumštį, nes noriu pagauti, pačiupinėti tą energijos kamuolį. Sunkiai pakeliu ranką, bet nieko nematau rankoje. Mane ateina paglosto, nuramina. Kvėpuoju toliau, jaučiuosi keistai, bet esu rami. Matyt, aš pati dar net nežinodama, jau tuomet pasitikėjau savo dvasine mokytoja.
Visi žmonės pradeda keltis, o aš negaliu atsisveikinti su ta būsena. Pradedu nerimauti.
Tikriausiai visam gyvenimui prisiminsiu, kaip priėjo Dalia Beata ir gan įsakmiu balsu pasakė: „ Viskas gerai. Prisiimk atsakomybę už savo būseną, savijautą. Juk niekas tavęs neskubina. Skirk sau laiko tinkamai išeiti iš šios būsenos.“
Protas akimirką pasipiktino.
Aš pasitikėjau vedančiąja. Padėkojau už pasakytus žodžius, nes tie žodžiai visų pirma padėjo išeiti iš tos būsenos, o antra sukėlė mintis: „Taip aš nepakankamai atsakingai reaguoju į savo pojūčius, norus. Aš stengiuosi „ plaukti“ su kitais, neišsiskirti. Aš juk slepiu savo tikruosius troškimus ir išsivaizduoju, kad esu puiki, nes moku būti gera visiems.“

Kaip rašoma knygoje „Valgyk. Melskis. Mylėk“( Elizabeth Gilbert.2010): „ Nežinome, kad mumyse slypi dieviškumas, kažkur giliai iš tikrųjų yra tobula amžinai rami siela. Toji tobula, visuotinė ir dieviška siela yra mūsų esmė.“
Tad štai toks buvo mano pirmasis susitikimas su dieviškumu per sąmoningą kvėpavimą.

Lankymas individualių ir grupinių užsiėmimų, man padėjo priimti save tokią kokia esu, priimti visas man panosėje esančias Gyvenimo Dovanas su dėkingumu Visiems iš širdies. Kad mano gyvenime nėra svarbiausia kiek aš ko nuveiksiu, pasieksiu, o svarbiausia – ar tai ką duodu „eina“ iš mano širdies. Tas supratimas suteikė ramybę, nes aš supratau kokiu keliu turiu eiti gyvenime. Aš palengva įgyju drąsos ir paimu mažomis dalimis iš savo širdies troškimus ir svajones. Aš juos paleidžiu iš širdies lyg iš narvo ir skrendu su jomis. Viduje krykštauju kaip vaikas kiekvieną kartą kažką naujo galintis nuveikti (paskutinis mano sūnaus džiaugsmas yra, kad gali lauko teniso kamuoliuką pagauti su viena ranka, atšokusį nuo grindų).
Sąmoningo kvėpavimo dėka aš sugebu nuraminti protą. Mintis sudėlioju į savo „sandėliuko“ lentynas  ir kuomet  sandėliukas tvarkingas tai tuomet viską galima rasti tinkamu laiku.
„Sunkiausia buvo nejaudrinti medituojant proto, nes bet kokios mintys – net karščiausia malda – gesindavo Dievo ugnį“, – savo prisiminimuose rašė Šventoji Teresė. Kai neramus protas „ pradėdavo kalbėtis ir ginčytis, ypač jei tos kalbos būdavo protingos, jam atrodydavo, kad dirba svarbų darbą“( „Valgyk. Melskis. Mylėk“ Elizabeth Gilbert.2010).
Patapau kvėpavimo stebėtoja. Stebiu kaip keičiasi mano klausymasis, išgirdimas to žmogaus, kai pakeičiu kvėpavimą. Kaip aš pradedu priimti tą žmogų.
Praktikuodama reguliariai savo dvasinės mokytojos išmokytus kvėpavimo būdus, pajutau, kad išnyko įtampos ir dvasine ir fizine prasme. Juk aš vis įgaunu daugiau ir daugiau pasitikėjimo , stiprėja mano tikėjimas. Malda man dabar skamba daug prasmingiau, drąsiau iš mano lūpų. Per vienus mokymus dvasinė mokytoja pasakė: „ Mes tikim Dievu taip lyg Jo nebūtų“.
Suvokimas, kad  pasaulis sudarytas ne tik iš apčiuopamų daiktų ir „visagalės“ žmonijos, mane tvirčiau pastatė ant žemės.  Pajutau, kad pasakiusi, jog yra „dalykų“ kurių nesuprantu, bet jaučiu jų teigiamą poveikį mano mąstymui, girdžiu teigiamus atgarsius iš artimų žmonių, pati pastebiu, kad gyvenimo įvykiai vystosi sklandžiau, man gyventi pasidarė lengviau. Man lengviau, nes turiu į ką tikėti, kuo pasitikėti, ką pasikviesti į pagalbą.

Turėjau tokį pojūtį, kad esi tarp žmonių, bet nieko bendro su jais neturi. Vyravo uždarymas visko savyje, nes jei pasidalinsi gal atims. Būdavo vaidinu galingą karžygę – aš viena sugebu pasirūpinti savimi. Dabar aš vis dar mokausi prašyti pagalbos. Tai sunku, nes seną medį išrauti nelengva. Tačiau ir čia smagu  žengti į priekį su padėka už tai kas vyksta sąmoningo kvėpavimo dėka.

Pagaliau suradau bendraminčių bendruomenę ir kur 20 apsikabinimų per dieną yra juokų  darbas.

%d bloggers like this: